Mano stuba
"Ne,- nu tai jo!"- keisčiausias lietuviškas posakis. Kaip ir visas gyvenimas :):):)

KODĖL BEBRAS – BEBRAS, O ŠŪDMUSĖ – ŠŪDMUSĖ? 

Rugsėjo 19 d., nardant po feisbuką, “užkabino” toks nė tai politinis, nė tai visuomeninis, nė tai asmeninis papostinimas: būktai vietinė valdžia negera, kad per kažkokį susitikimą rajone lyg tai pasakė, kad “bomžų ir pašalpinių rajone mažėja”. Mintis rutuliojosi taip, kad valdžia (ar kažkas iš valdžios) negali taip kalbėti, nes tai lyg ir suponuoja neigiamą požiūrį į tam tikras žmonių kategorijas, kurios liaudyje ir vadinamos “bomžais”, “pašalpiniais”.

Nu jo, jei tarkime įsijaust į visateisio ir visažinio vaidmenį, gal ir rastųsti teisė piktintis tuo. Bet jei žiūrėt į tai grynai gyvenimiškom akim – kodėl dalis visuomenės (net jei tai ir yra kažokie vadovai) turėtų jaustis nepatogiai ar prieš kažką nusikaltę, pavadinę daiktus tikruoju vardu? Kodėl mes, lyg ir deklaruodami liberalumą bet kokioje gyvenimo srityje, šiuo atveju turėtume nuolat jungti stabdžius ir rinkti žodžius, norėdami daiktą pavadinti tuo, kas jis iš tikrųjų yra?

Kodėl “bomžas” negali būti vadinamas “bomžu”, jei jis toks yra? Arba “pašalpiniu”, jei jis toks yra? Ištarti tokius pavadinimus viešai yra tiek pat subjektyvu ir negerai, kiek ir auklėti tą, kuris tokius žodžius ištarė. Prieš gerą dešimtmetį, pamenu, rajono viešojoje erdvėje viešai buvo auklėjami taip pat rajono valdžios atstovai, kurie išdrįso viešai panaudoti pavadinimus “sunkiai gyvenantys”, “socialiai remtini”. Esą tai žeidžia ir taip jau socialiai pažeistos žmonių kategorijos žmonių garbę ir orumą.

Po velnių! Su tokiu požiūriu, iškreiptomis vertybių sistemomis ir nuolatiniu noru kažką auklėti mes jau nusivažiuojame į lankas. Užsižaidžiame tokiomis nereikšmingomis smulkmenomis, ir nematome, kaip dalis tų “socialiai pažeistų” ir jautrių kategorijų žmonių tampa mūsų gyvenimo norma ir įsisiurbia ne tik į mūsų mąstymą, bet ir į mūsų visų bendrus finansus, į mūsų visų įstatymines bazes ir daugelį kitų gyvenimo sričių. Būtent didesnioji dalis šitų kategorijų žmonių šiandien puikiai įvaldę skundimų, piktinimųsi, piktnaudžiavimo įstatymais “meną”; daugybė šalies oficialiųjų institucijų šoka aplink jų buitį, jų norus, poreikius, reikalavimus; vis labiau šiuose procesuose pasimiršta tai, kad ir šitie žmonės turi tokias pat ne tik konstitucines teises, bet ir pareigas. Tiek prieš pačius save, tiek prieš visą šalies visuomenę.

Menu ir kitą atvejį – prieš keletą metų, grįžęs eilinį kartą iš įkalinimo įstaigos, tokio gyvenimo būdo “profesionalas” Šakiuose šokdino ir dabar jau amžiną atilsį tuometį Šakių seniūną, ir tuometį rajono merą, ir visą rajono savivaldybės administraciją – kad šie visuomenės atmatai (kitaip tokio asmens pavadinti net neįmanoma) ne tik suteiktų socialinį būstą, bet dar ir biudžeto lėšomis jį patvarkytų! Ir ką? Aišku, tuo metu nugalėjo visuomenės atmata, ilgus metus kenkusi šalia esantiems žmonėms vagystėmis, smurtu ir net žmogžudyste. Ar šis atvejis tapatus su pradžioje minėtu žodžių “bomžas” ir “pašalpinis” paminėjimu? Savo esme – man asmeniškai taip.

Kas mums, bet kuriam iš mūsų, parenka mūsų gyvenimo būdą? Tik patys. Ir jei dėl ko nors galime pykti – tik ant savęs. Taip, žmogus linkęs būti mokytoju – bet dažniausiai ne savę mokinančiu, o kitus. Ir dažniausiai – tik iš asmeninių, subjektyvumu pagrįstų, paskatų. Vieni save laiko neklystančiais, kiti viską žinančiais, dar kiti – svieto lygintojais, „silpnesniųjų“ globėjais ir t.t. Tačiau bet koks iš šių ir daugelio kitų vaidmenų tampa nuvalkiotu, kai tai vyksta politiniuose procesuose.

Ir ne tik nuvalkiotu tampa – toks mastymas, toks dažnai nepamatuotas kitų auklėjimas mumyse jau „sumontavo“ vaizdą iškreipiančius rožinius akinius. Didžioji dalis mūsų – nuo tik ką mokyklą pradėjusių lankyti tik tik snarglį nusivaliusių vaikų iki aukščiausio lygio valdžios galvų – vis labiau įtikime savo (pabrėžiu – SAVO!) teisumu ir neklystamumu ir vis labiau sau įsikalbame, kad galime teisti visus ir visada.

Bet jei visgi įsigilintume į save ir savo poelgius, suvoktume, kad tas mūsų teisuoliškumas apima tik tokį mūsų veiklos lauką, koks yra mūsų išprusimas ir akiračio platumas. Daugiau – nė milimetro. Nes kad ir kokie kieti būtume, mums reikia ir kitų žmonių buvimo šalia, ir jų savybių, ir jų asmeninės teisybės. Bent jau tam, kad galėtume pasilyginti. Labai sodriai šitas kontrastas matosi žmonių santykiuose: per laikraščius, ar per paslaugos gavėjo ir davėjo santykius vienas kitą kritikavę, koneveikę, žeminę, dar tą pačią dieną tie patys antipodai glėbesčiuojasi viešuose parodomuosiuose renginiuose, netgi sudaužia vienas su kitu vyno ar arielkos stikliukus. Ir kuo aukštesnio rango (finansinio, politinio, vadovaujančio ir pan.) tokie teisuoliai būna, tuo kontrastingiau tas dviveidiškas santykis matosi.       

Pastaruoju laikotarpiu, pritempiant prie artėjančio Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio jubiliejaus, kasryt nacionalinės TV eteryje susirenka įvairiausio plauko įvairiausių visuomeninių organizacijų atstovai. Kurių vienas iš didžiausių „darbų“- sukurto eilinio teorinio darinio (visi jie kažkodėl vadinami „projektais“) pristatymas tautai ir bandymas ją nuteikti, kad tai, apie ką kalbama, yra LAAAABAI JAU SVARBU! Paklausai, įsigilini apie ką kalbama, ir nieko kito daugiau, apart eilinio, jau šimtus ar net tūkstančius kartų girdėto ir jau įgyvendinto, nesigirdi. Tapome kažkokių mistinių teorinių „projektų“ šalimi; mus nuolat vilioja kažkokiais „idėjų Lietuvai“ konkursais; mes vis kalbame apie kažkokių ES paramos fondų lėšų pritraukimą „projektams“; kuriame begalę įvairiausių „projektinių“ organizacijų; nėr dienos, kad tiek „valdiškame“, tiek asmeniniame el. pašte nerastum kvietimo į kokį nors seminarą, mokymus ar konferencijas, kurie kainuoja jau net nuo 150 Eur už kelias akademinis, daugeliu atvejų nereikalingos teorijos valandas.

O realiai – nepadarome nieko, kas turėtų likutinę vertę. Ir šalia šių procesų gyvena ir tie patys „bomžai“, ir „pašalpiniai“, ir „socialiai remtini“, ir „sunkiau besiverčiantys“....  Rugsėjo 20 d. savo eiliniu rašiniu delfyje „tautos balsas“ Andrius Užkalnis puikiai atvaizdavo tai, kas vyksta šalyje šiandien (omeny jis turi mūsų kalbininkų beprasmį darbą): „Nori rašyti monografijas apie priegaidžių kaitą arba tarmių atspalvius, kurias skaito trys žmonės šalyje (autorius ir dar du recenzentai)? Prašau, gali šituo užsiimti, bet susirask darbą arba turtingą rėmėją, nes, kaip Dievas mato, tau niekas už šitą veiklą iš valstybės kišenės nebemokės. Vestuvių vedėjai negauna valstybės finansavimo savo idiotiškiems žaidimams su balionais ir dešrelėmis, neturi gauti jo ir tie, kas penkerius metus svarsto, kaip kirčiuojamas žodis „bebras“.

Tikrai taip! Kažkada tame pačiame feisbuke radau tokią mintį: “Savaitgalis. Drėgni ir šilti orai. Ir ilgametis implikacinis bei disjunkcinis pasamprotavimas (t.y.- dilema): kodėl bl****t mūsų šūdmuse vadinamas gyvis na****ui dažniausiai sutinkamas ne ant šūdo krūvos, o ant švaraus nublizginto lango, ant baltos sienos, ant švarių lubų, dirgina nervus? Šūdmusė musė – debilė (kai kuriuose žodžiuose tarp raidžių ****** panaudota etikos sumetimais)”. Tikrai – kodėl? Kodėl, esant tokiai situacijai, imame įtikėti, kad šūdmusė – visai ne šūdmusė, o gražus drugelis?

Ar ne tokia pati ir visos šios mano blevyzgos pradžia? Juk sutikim – prilipinus šūdmusę prie gražiai nupoliruoto balto lango rėmo ji vistiek netaps gražiu drugeliu; o bebras, kaip jį bekirčiuosi, vistiek bus bebras…  

„LAISVĖS PIKNIKAS“. ARBA KAS LEMIA DEBESŲ PLAUKIMO GROŽĮ?

„A. Tapinas ką tik įrodė, kad tokią auditoriją turi, ir kad ji yra reali, ir kad – svarbiausia – ji gali išgirsti jo kvietimą ir iš feisbuko ateiti į realų gyvenimą. Lietuvoje tokį pavyzdį turime pirmą kartą. Sveiki atvykę į naująją realybę. Panašu, kad bus smagu. O Andrius ryte turėtų rasti daug praleistų skambučių nuo tų, kurie dabar labai norės tapti draugais“.

Manau, šitie sakiniai, publikuoti gegužės 25 dieną delfyje, iš tikrųjų atspindi tai, kas vyko gegužės 24 d. „Laisvės pikniko“ metu. Žinoma, pesimistai ir tokios sąmonės, kurią tautoje bando pažadinti Andrius Tapinas, priešininkai galbūt sakys: pamanyk, kokie 8 tūkst. piemenų atvažiavo... Jie bus teisūs. Teisūs tik sau ir savo primityviam mąstymui, dar kartą įrodydami, kokia tokios tautos dalies žmonių sąmonė yra sugedusi, ir kaip ji nenori tapti kitokia. Šiuolaikiška. Nebijančia.

Dar kas įdomu – kiek po šio renginio kartų buvau įlindęs į feisbuką, akių nedraskė besaikis selfių iš šio renginio skaičius. Jų buvo minimumas minimaliam kiekiui. Tai taip pat yra vienas rimtesnių garantų tam, kad renginys buvo vykęs; kad jame dalyvavo žmonės, kuriems nebuvo svarbiausia tik „užsičekinti“ kažkur buvus; kuriems nebuvo pirmoje vietoje rūpestis nusifotkinti su A.Tapinu ar kokia kita visuomenės žinomybe.

Labai smagu šį spontanišką visuomenės mąstymo išlaisvinimo A.Tapino renginį palyginti su visiškai nemokšiška ir nieko nedavusia prekybcentrių boikotavimo akcija. Didžiausias jų skirtumas – prekybcentrių boikotą kelios vištos (esu įsitikinęs, kad už jų stovėjo ir tebestovi visuomenės pakraščių atstovai, įvairūs marazmatikai ir destruktoriai) organizavo besmegenių avinų bandos suvarymo į tvartą principu; o A.Tapinas savo akcijai stimulą davė tik paviešindamas jos idėją. Ir viskas. Neragindamas, nevarydamas varu; neprimesdamas savo mąstymo ir pasaulėžiūros. Nedarė nieko prievartinio.

Nuoširdumas. Vienintelis „Laisvės pikniko“ sėkmės garantas. Duok Dieve, kad ši tautoje užgimusi išsivadavimo idėja neužgestų. Kad ji gyventų, augtų, taptų kažkuo amžinu. Gal net kaip debesai – tiesiog nuoširdžiai plaukiantys dangumi. Diena ar naktis. Žiema ar vasara. Lygiai. Taip, kaip nori vėjas, nuolat nešantis permainas.

Respekčiukas A.Tapinui už šį permainų startą!

Kaip snapu dirbsi, taip ir žemę nutaškysi! Skiriama „Laisvės pikniko“ garbei

Anąsyk sėdžiu ant savos pievos ir stebiu, kaip mažas paukščiukas (nu gražus toks, bet veislės nežinau), skardžiai čirpendamas, lakioja pažeme ir kažką vis prišokamai renka nuo pievos paviršiaus. Parankioja,- ir purpt, į sienos plyšyje susuktą naują lizdą. Ir taip po daug „purpt“ žiūriu, kad tas lizdas pavirto ne tik į buitines to paukščiuko ir jo mylimosios patalpas, bet ir tapo kažkuo panašus į profesionalų amatininko kūrinį.

Sukišę galvas, abu kurį laiką pačirkšėjo tame naujame kūrinyje, o po kažkiek dienų, girdžiu, jau ir kažkokių papildomų plonų cypimų pasigirdo, ir kiaušinių lukštų ant žemės radosi. Šeima pagausėjo! Tada paukštis (matyt, tėvas J) vėl pradėjo savo lekiojimą virš pievos, o jo snape jau šmėžavo ne šapukai ir šiaudukai, bet musės, vabaliukai ir kitoks maistas šeimai.

Po kiekvieno paukščiuko (turbūt tėvo) reiso į naują būstą, skambėjo vis linksmesnis čirpėjimas ir cypsėjimas. Šeima gyveno, mėgavosi sunkiai paukščiuko (turbūt tėvo) surinktu ir pargabentu maistu. Vėliau žemėn ėmė tikšti spalvoti, žaismingi maitinimosi proceso rezultatai – paukštšūdukai J kurie visiškai nekėlė jokio negatyvo!

Kokias mintis išgimdė šio proceso netyčinis stebėjimas? Pasirodo, net šūdukas gali nekelti neigiamų minčių ir nebūti atstumiančiu dalyku. Tik viena sąlyga – jei tas šūdukas randasi po sunkaus ir ilgo triūso, įdėto vadovaujantis savo smegenėlėse gimusiomis paskatomis ir veikla, kurią vėlgi reguliuoja savos smegenėlės. Ir nesvarbu – paukščiuko jos ar žmogaus. Kiekvienam gyvūnui gamta jų atseikėja atitinkamą kiekį ir sukrečia į tam skirtą kaulinę ertmę galvoje. Ir tik nuo konkretaus gyvūno noro priklauso, kaip tos smegenėlės vėliau bus naudojamos.

Gaila, bet, rodo gyvenimas, vis sudėtingiau duotybe – smegenėlėmis – pasinaudoti tampa žmonėms. Gyvenantiems tarsi ligų priklausomybėje nuo interneto, išmaniųjų telefonų; negalinčių pragyventi nė dienos be makalavimosi socialiniuose tinkluose. Šie dalykai nejučia taip įaugo į kasdienybę, kad net tampa gyvenimo vedliu.

Turiu omeny tai, kaip žmonės vis labiau tampa priklausomi nuo juos gebančių valdyti. O kas šiuo laikmečiu tai daro geriausiai? Ne, ne valdžia, ne politikai,- žiniasklaida. Kuri iš jai būdingo visuomenės „sarginio šuns“ ar nuvalkioto apibūdinimo „ketvirtoji valdžia“ jau tapo gyvenimo kelrodžiu ir „tiesų“ (deja, daugeliu atveju – iškreiptų) nurodinėtoju ar net žmonių teisėju. Nors pati, vėlgi kaip rodo realybė, jau vis mažiau sugeba generuoti savarankiškus veiksmus, temas rašiniams. Jau nekalbant apie tai, kad sparčiai mažėja palyginamosios analizės viešai pateikiamoje informacijoje.

Šiandien šalies, o ypač vietinėje žiniasklaidoje, šventu dalyku tapo kurti rašliavą pagal pletkus feisbuke. Remdamiesi pletkų lygio užuominomis, nežinia kokio išsilavinimo (deja, daugeliu atveju – itin tolimo nuo žurnalistikos) ir patirties „žurnalistai“ sukurpia pusės laikraščio puslapio menkavertę rašliavą ir pateikia ją vietinei skaitytojų auditorijai. Protingoji auditorijos dalis iš tokios rašliavos tik pasijuokia, o sunkiau gebanti realybę analizuoti visuomenės dalis be išlygų tai priima už gryną pinigą.

Priklausomai nuo to, kokio dydžio auditoriją tokie rašliavininkai geba apjungti, tokio dydžio visuomenės dalį jie bukina. Ir bukina iki tokio lygio, kad tame bukinime toji visuomenės dalis ilgainiui net nebando ieškoti – o gal visgi tas ar kitas brukamas „teisybės“ gabalas nėra toks, kokį pateikia rašliavininkai? Tokią visuomenę – čia jau remiuosi studijų universitete patirtimi ir iš protingų dėstytojų gautais pamokymais – vėliau nesunku valdyti. O valdančių – gebančių lengvai „prisijungti“ prie žmogaus smegenų; profesionaliai dėliojančių rinkiminius planus; gebančių net blogį pateikti kaip tobulą gėrį – aplinkui daug. Jie profesionalai.

Tokie procesai puikiai matomi šiuo metu – ypač turint omeny į viešumą su trenksmu iškilusį ir čia pat tarsi burtininko lazdelei mostelėjus nutilusį – liberalo Eligijaus kyšininkavimo skandalą. Kažkodėl man šiuo metu kyla štai tokie klausimai:

1)          Kaip (žiniasklaidos teigimu) žymėti 106 štukai euro atsirado Eligijaus namuose?

2)          Kas ir kaip įbruko žymėtus eurus Kurlianskiui, kad šis (kaip teigia žiniasklaida) pinigus perduotų Eligijui?

3)        Kodėl Kurlianskis, kuris kyšį davė (kaip sako žiniasklaida), uždarytas, o Eligijus (net ir be mandato)- ne? Nors jis lyg ir ėmė (kaip sako žiniasklaida) tą kyšį?

4)        Kodėl šiame fone nutilo iki šio skandalo (kaip skelbė žiniasklaida) visu smarkumu skaičiuoti valstiečio Karbauskio ir jo kompanijos turtų, galių, postų ir kt. kilmės reikalai?

5)       Kur dingo iš žiniasklaidos jos pačios visu smarkumu eskaluoti Trečioko, Malinausko, Butkevičiaus ir kitų reikalai?

6)    Kur dingo iš pirmų laikraščių puslapių ir iš pagrindinių interneto portalų naujienų diskusijos dėl socialinio modelio (naujo darbo kodekso)?

7)    Kodėl staiga ėmė ir nutilo darbo partijos, tvarkteisiečių partijos kriminaliniai skandalai?

Viskas vyko tarsi kažkieno drausminančia ranka pamojus. Ir tuo metu, kai šalyje visu smarkumu ima įsisiūbuoti rinkimų į Seimą kampanija. Labai daug klausimų. Ir pirmiausia – save itin aukštai kotiruojančiai žiniasklaidai. Kuri, mano primityvia nuomone, vis labiau darosi priklausoma nuo savo savininkų ir juos supančios aplinkos: verslo, politikos ir t.t.

Atidžiau panarsčius bele kokios žiniasklaidos publikacijas, į akis krinta dar vienas dalykas: vienas už kitą įmantresni publikacijų pavadinimai. Kurie dažniausiai slepia narcizišką „žurnalisto“ mėgavimąsi savo paties išmone, arba užkoduoja asmeninę nuostatą vieno ar kito žmogaus atžvilgiu. Ne įvykio, bet žmogaus.

Ne kalbu apie tuos, kur kas antras žodis „seksualumo bomba“, „blondinė sprogdina internetą“ ir t.t. Štai viena pastarų dienų antraštė: „Nukarūnuotai Lietuvos maratono karalienei mesti nauji kaltinimai“. Tai apie lietuvę maratonininkę Živilę Balčiūnaitę, kuri vėl lyg įtariama dėl draudžiamų preparatų vartojimo. Dėl preparato, kuris visame pasaulyje sukėlė didelę audrą tarp profesionalių sportininkų, nes tik pernai buvo įtrauktas į draudžiamų preparatų sąrašą; o tam tikros jo dozės organizme daugeliui pasaulio sportininkų net suteikė galimybę būti reabilituotiems.

Ne tai svarbiausia – profesionalūs sportininkai nieko nevartoja savo nuožiūra, jų naudai dirba krūvos profesionalų, nuo trenerių iki asmeninių gydytojų. Kurie yra lygiaverčiai atsakovai vienoje ar kitoje situacijoje. Kuomet profesionalus sportininkas patenka į tokias situacijas, iš dalies atsakingi privalo būti net ir jo garbintojai, ir ta pati žiniasklaida, kuri, sportininkui būnant savo pasiekimų olimpe, iki sportbačių sulenda į vieną vietą ir mėgaujasi to sportininko nuopelnais, tarsi jie būtų juos iškovoję. Ir neduok, Dieve, kas nors nutinka kontraversiško – neišprusęs narciziškų polinkių raštininkas be jokių skrupulų suraito antraštę „Nukarūnuotai Lietuvos maratono karalienei mesti nauji kaltinimai“. Į kurią sudeda visą savo neišmanymą, tulžį, neapykantą – ir dar daug neigiamų dalykų.

Be teismo. Be oficialios instancijos neginčytino verdikto. Kaip kad neseniai nutiko su pasaulyje žinoma plaukike ruse V.Jefimova: apšikta nuo galvos iki kojų, paniekinta, ji, pasirodo, oficialių institucijų buvo reabilituota ir grįžta į profesionalų sportą!

Arba štai toks sakinys gegužės 24 d. publikacijoje delfyje apie E.Masiulio pirmąją kvotą generalinėje prokuratūroje: „Neoficialiais duomenimis, politikas gali laikytis versijos, kad pas jį rasti pinigai buvo paskola“. Kiek žurnalistas turi turėti išmonės, kad parašytų tokią nesąmonę – „GALI LAIKYTIS VERSIJOS“. Jis ką,- orakulas?! Ar tiesiog, nesant daugiau įdomesnių ir kontroversiškesnių detalių – ai, imsiu, iš lempos parašysiu, skaitytojams patiks? Toks sakinys tebekybojo delfiuje ir gerokai po to, kai Eligijaus apklausa buvo baigta, kai visuomenei buvo pateikti įvairūs komentarai ir pan. ir nieko oficialiai nepasakyta apie tą išgalvotą „..gali laikytis versijos“.

Dar vienas žurnaliūgų aukštojo pilotažo fintas parodytas gegužės 24 d. kažkurios TV žiniose apie Biržuose, įtariama, grobstytą dyzeliną. Žurnalistė reportažo pagrindui panaudojo oficialią informaciją iš policijos apie įtariamus ir sulaikytus galimai dyzeliną iš naftotiekio vogusius asmenis. Tarp jų – ir žinomą vietinį politiką. Tačiau ties politiko pavarde faktai baigėsi, ir tada prasideda žurnaliūgos kūryba: kalbinami eiliniai žmogeliai gatvėje, kurie, apart jiems iki kaulų smegenų žinomos „teisybės“ – kad „VISI JIE VAGYS!“- daugiau ir nebeturi ką pasakyti. Arba faktus bando išpešti iš galimos vagystės vietos sklypo kaimyno, primetant pašnekovui „Bet tai jūs ko gero manote taip? Jūs ko gero pagalvotumėte anaip?“

Žiauru. Ir taip vyksta jau ne vienerius metus. Ir visos šalies mastu. Nusileiskim ant žemės, į savo kaimą. Kažkas panašaus į mažaraštiškumą pasimatė ir pastarojo meto rajono žiniasklaidoje, kuri į pagrindines žinių vietas, tarsi kokį negirdėtą neregėtą dalyką, dėjo...internetinėje erdvėje ribotai auditorijai pritaikytą švelnų rajono politinės pozicijos ir opozicijos „pasišaudymą“. „Kas pirmas paskelbė apie interpeliavimą vicemerui?“- tyrė vienas laikraštis. „Rajono žmonių laukia kardinalūs pokyčiai!“- aprašomąja publikacija (be didelių analizių) apie tą patį vaikišką rajono politikų žaidimą bandė skaitytojams mintį inspiruoti kitas laikraštis.

O viršūnę rajono žiniasklaida pasiekė gegužės 24 d., kai antras pagal skaitomumą laikraštis „smogė“ iš peties ir pateikė „išsamią“ bei itin „profesionalią“ publikaciją apie tai, kaip feisbuke vienas žmogus paskelbė lauke išpiltų šiukšlių krūvelės foto, kiti kažkiek ta tema padiskutavo, dar kažkas tas šiukšles surinko ir išvežė.

Ši publikacija, labai primenanti sovietmečio laikų pionierių draugovės sienlaikraščio rašinėlį, buvo viršūnė, po šios „išsamios, analitinės, profesionalios“ publikacijos beliko sukryžiuoti rankas ant krūtinės ir tylėti. Tai yra aiškiausias įrodymas, kad šiandien „žurnalistu“ save vadinančiam žmogui pakanka ryte įlįsti į feisbuką, pasiklausyti gatvėje pletkų, ir jis įgyja teisę juos skleisti skaitytojui (žiūrovui, klausytojui). Be analizės, be paties įdėto triūso; ne pats apčiuopęs problemą, sukėlęs socialinę situaciją; daugeliu aspektų neištyręs, nesulyginęs turimų duomenų; be specialaus tyrimo viešai paviešinęs vardus, pavardes (net niekuo neįtariamų žmonių).

Tokie momentai yra pats geriausias neprofesionalumo įrodymas. Save statydami į visuomenės sarginio šuns ar net grėsmingos ketvirtosios valdžios vaidmenį, žiniasklaidos atstovai PRIVALO žinoti elementarias savo pareigas: pareigą rinkti, lyginti, analizuoti informaciją; pateikti ją tik gerai patikrintą; gerbti žmogaus privatumą; neskelbti tokios informacijos, kuri, nebūdama oficialiai įrodyta, gali pažeisti asmens garbę ir orumą. Žiniasklaidos atstovai pirmiau visų kitų PRIVALO išmanyti valdžių valstybėje pasiskirstymo principus; išmanyti apie skirtingų valdžių ir valdžios institucijų teises ir pareigas.

Deja, to pastaruoju metu šalies žiniasklaidoje vis mažiau ir mažiau. Ne kartą asmeniškai teko išgirsti: „nepyk (tipo, kad apšikau per laikraštį), toks mano darbas“. Esą, turėjo taip padaryti. Bet juk tokiu principu vadovaujantis galima pateisinti bet ką: sukčių, iš senolės išviliojusį kelias sutaupytas pensijas (nu nepyk, toks mano darbas – apsaugojau tave nuo pergyvenimų, kad pinigus kas nors gali pavogti); valdininką, paėmusį kyšį (nepyk, toks mano darbas – žmogui gi reikėjo padėti, negalėjo jis laukti bendroje eilėje); žmoną mušantį girtuoklį (nepyk, tokia mano pareiga – žmona turi žinoti, kas yra drausmė ir šeimininkas namuose). Ir t.t.

Dėl ko pradžioje buvo sakmė apie paukščiuką ir jo kakutį? Dėl to, kad net kakutį padaryti tokiu, kuris nekelia neigiamų reakcijų, kuris gali netgi tapti priimtinu dėl didelio ir nuoširdaus triūso, įdėto prieš jį padarant,– reikia sunkiai ir ilgai darbuotis. Kaip tai darė paukščiukas.

Kreivų veidrodžių karalystė, arba self‘is ne savo noru

Trinantis tarp tūkstančių įvairiakalbių žmonių, apsilankiusių tradiciniame tulpių žydėjimo festivalyje Burbiškio dvare, neapleido keistos mintys: kas ir kokiu momentu suvokia, jog pradėjus tam tikrą veiklą, ji netrukus pavirsta tūkstančių žmonių traukos objektu? Jei atmetus sausakimšą nuo žmonių Burbiškio dvaro teritorijos vaizdą tradicinio festivalio dienomis; pilną pievą automobilių; neaprėpiamą gausybę „kromelninkų“ renginyje;  pakilią šventinę nuotaiką – iš principo daugiau ten kaip ir nieko nėra.

Taip, stūkso senojo dvaro renovuoti pastatai; išlikęs dvaro parkelio vandens telkinukų su bene 30 salelių raizginys... visa kita – nauja: nauji tilteliai tarp tvenkinio salelių; asfaltas prieigose; netgi garsusis tulpių laukas, kuris būtent kasmet ir masina čia atvykti tūkstančius žmonių, yra šiuolaikinis. Tačiau ir visa tai yra apčiuopiamas, ne vienerių metų ir ne vienos poros rankų triūsas, pradėtas kažkieno kilnios idėjos, palaikomos didelio būrio bendraminčių – nuo paprasto gėlių mylėtojo iki vietinės valdžios.

Vaikščiodamas po Burbiškio dvarą, stebėdamas tiek jo bei čia vykstančio festivalio aplinką, nenutrūkstamu srautu į renginį plūstančius žmones, nejučiom lyginau visa tai su mūsų rajonu. Su čia vykstančiais renginiais. Ir kažkodėl ne kartą kirbtelėdavo tokia durna mintis – nemažai dalykų mes (aktyviai ar pasyviai – net jei tik stebime iš šalies) darome tarsi per prievartą, bandydami dirbtinai iš nieko kažką išspausti. Ypač pastaru metu, kai atsiranda galimybė „įsisavinti“ ES paramos fondų lėšas. Per pastaruosius penketą metų rajone įvairios nevyriausybinės organizacijos įgyvendino ne vieną projektą, didelė jų dalis buvo susiję su renginių organizavimu. Deja, tik maža dalis jų turi tęstinumą. Jau nekalbant apie tai, kad joks renginys rajone dar nesutraukia tiek tūkstančių žmonių, kaip Burbiškio kasmetinis tulpių žydėjimo festivalis.

Kiek subjektyviai leidžiu sau manyti, tęstinumą turi tie dalykai, kurie daromi tiesiog iš dūšios. Tiesiog – susibėgus krūvon keletui bendraminčių, darant tai sau, savo malonumui. Neverčiant kitų būtinai pamėgti tai, kas daroma. Tiesiog,- duodama savieiga. Vienas didžiausių man tokios veiklos pavyzdžių rajone – Šakių moterų veiklos klubas. Eilę metų veiklios moterys (manau, net pačios kurį laiką nesuvokdamos) savo kūrybinius ir veiklos gebėjimus pirmiausia skyrė sau, o tuo pačiu visu, kas sukurta, dalinosi ir su aplinkiniais. Tai ne vienerius metus įrodyta sausakimša Šakių kultūros centro sale per tradicinius moterų organizuotus renginius.

Subjektyviai manau, kad šis klubas sugebėjo atsilaikyti net prieš politines invazijas, kurios, kaip tas pienės pūkas vasarą, net nenorint ima persekioti – tai vienokių, tai kitokių rinkimų proga juk smagu būti „korešu“ tų, kurie yra ant bangos visuomenėje? O šitą nelaukiamą invaziją bet kam yra itin sudėtinga atlaikyti. Ir vėl subjektyviai – bet tikiu, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių, kurie ne tik geba tiesiog daryti tai, kas patiems patinka, ir kurie tai daro tiesiog. Iš dūšios. Sau. Tuo pačiu – ir mums visiems. O jau mūsų reikalas – priimti tai, ar ne. Vėlgi – tiesiog. Iš dūšios. Priimti arba ne.

Deja, didžiajai daliai lietuvių vis dar nelemta imti kažką ir daryti (mąstyti, kurti ir t.t.) tiesiog. Iš dūšios. Būtent tai pastaruoju metu vyksta šalyje – pradedant visiškai nevykusia akcija boikotuoti didžiuosius prekybos centrus (kas pastebėjo, kad akcija kažkodėl peraugo tik į „maksimų“ boikotą? Nejau kiti didieji prekybos tinklai – šventi jaučiai?) baigiant pastarojo laikotarpio liberaliniu skandalu. Ypač juokingas yra pastarasis – kokio naivumo (nu primuškit,- netikiu, kad jis gali būti ant tiek pragmatiškas ir strategiškas, kad numatytų kažkokias gaires 2019 metams – kaip piešiama viešumoje!) turi būti dabar jau buvęs liberalas Antanas Guoga, kad šitaip lietuviškoje viešumoje pult plėšytis maikę ant krūtinės ir žadėti ne tik šviesų ir teisingą rytojų Lietuvai, bet ir tikėtis supratingumo pasakius, jog savo asmenines lėšas skirs bažnyčios statybai?

Kaip pasakytų vienas iš youtubo herojų – tau ką, Antanai, su galva negerai?! Kaip galima naiviai tikėtis supratimo visuomenėje, kur bet koks, net menkiausio lygio institucijos, valdžiažmogis čia pat viešai visuomenės nuteisiamas ir dvasiškai sušaudomas net nesigilinant – kiek realių faktų tuo metu yra jo (kaip dažnai paaiškėja, tik menamai) kaltei įrodyti? Nes gi visuomenėje tarsi koks bambukas vis auga ir vis labiau stabarėja stereotipas: bet kokia valdžia yra blogis, ir net jei nėra už ką bausti (ar bent jau keikti) valdžiažmogio,  tai reikia daryti tiesiog avansu!  Ypač stipriai į tai įnikusi mūsų šalies (visų lygių) žiniasklaida, kuri (dažnai net pirmiau nei pradeda valdžiažmogį ėsti) lyg užsikirtusi katarinka kartoja: čia nieko šmeižikiško – netikro – neteisingo, tai – tik KRITINIS POŽIŪRIS.

O paspardžius kurį laiką vieną, po kurio laiko imama dairytis kitos aukos. Jei jos nėra – sukursim, tą mokam. O palengva spardomas valdžiažmogis, žiūrėk, ims ir susikeiks, arba dar geriau – padarys ne tokį judesį. Ir vėl turėsime ką veikti. Taip vyksta ir su šiuo liberalų skandalu. Pamirštant, kad Lietuvoje galioja Konstitucija. Kad čia žmogų nuteisia arba išteisina tik TEISMAS. Ne žiniasklaida, nei feisbukas, ne visažinės kaimo bobutės iš agentūros „Viena boba sakė“ (VBS). Tas pats ir dėl to naivaus Guogų Antaniuko – vaikas nesuprato, kad krutinti įsisenėjusių, kerpėmis virtusių lietuviškosios politikos pamatų blokų be juos  žemėn kažkada įkasusių dėdžių negalima! Kišai nagus – gavai. Dar geriau, kad tokiems dėdėms apskritai dingtum atgal į savo kengūrų šalį. Ar prie pokerio stalo.

Stebint šitą menkavertį politinį šaršalą, kažkodėl vis daugiau įtarimų kyla, jog čia ne viskas „čysta“. Eligijaus ir pas jį (taip sako visi) rastų babkių skandalas trenkė kaip iš giedro dangaus tuomet, kai viešumoje visu smarkumu ėmė įsisukti vienas po kito lindusių socialdemokratų skandalų karuselė. Kai į politinio elito gretas šovę valstiečiai pamažu ėmė vogti reitingus tiek iš šalį šiuo metu valdančių socdemų, tiek iš naują požiūrį deklaruojančių konservatorių. Jau antra savaitė viešumoje niekas nelinksniuoja Druskininkų caro, Aplinkos ministerijos trečiokų ir ketvirtokų; nutilo teisingosios tvarkos partijos reikalai. Netgi ir paties Eligijaus vardas, nors jam ir inkriminuojama vos ne 250 štukų euro turėjimas namuose grynais, kažkaip keistai aptakiai mirginamas viešojoje erdvėje.  Jokios – girdite,- jokios!- prezidentiškos pozicijos šiuo klausimu.

Didžiausiu Lietuvos skandalu, pasirodo, pastarosiomis dienomis buvo padarytas Guogų Antaniukas. Naivus, viską kas gulė ant liežuvio pliurpęs aukštojo žurnalistikos pilotažo meistrams, kurie tiesiog mėgavosi eteryje savimi, „sukalę“ naivųjį Antaniuką, nedavę jam nei įkvėpt gaivaus oro, nei iškvėpt dvideginio. Kitaip sakant, self‘ino Guogų Antaniuką jam pačiam to net nenorint. Ir metė į viešumą viešai pajuokai. O tuo metu maloni tyla gaubė socdemų, tvarkiečių, darbiečių, konservatorių skandalus ir skandaliukus. O Lietuva „šventė“, matydama dar vienos „dirbtinės“ politinės karikatūros self‘į viešumoje.

Tai va tokioje „nuoširdžioje“ šalyje mes gyvename. Dažnai mums net nežinant iš mūsų daro karikatūrinius self‘ius; verčia mus žiūrėti į kreivus veidrodžius ir stumdo taip, kad tik pamatytume dirbtinį gėrį arba blogį savyje. Tie, kurie turi galimybę save pastatyti aukščiau kitų ir diktuoti kitiems gyvenimo vertybes (taip, tai yra šių dienų žiniasklaida – bent jau didelė jos dalis), dažnai ta galimybe mėgaujasi tarsi narcizai. O vidutinioji tautos dalis, kurią lengva valdyti šiuolaikinių priemonių pagalba, net nesivargina padaryti tam tikrą veiksmų ir viešumon metamų „faktų“ analizę; arba bent jau tiesiog paklausyti savo dūšios balso.

Todėl, gerbiami guogų antaniukai,- nebūkite naivūs. Kiūtokite savo kiautuose. Darykite rankdarbius tik sau. Mąstykite apie teisybę ir kilnius darbus tik sau. Nelįskite į viešumą ir nepulkite savo naiviu protu gelbėti Lietuvos. Jai gelbėtojų dar nereikia. Ji mėgsta būti dūchinama!

Daugiau šūdo – daugiau grūdo!

Tikras, bundantis grožis, nauja jėga sugeba užgimti ir puvėko kaimynystėje – tą įrodo ir šie šiųmečiai obelų žiedai: grakščiai spurdantys savo lizduose, nepaisantys iš po žiemos į jų gyvybingą šaką įnirtingai įsikibusio puvėko. Žiedai augs, bujos, virs į naują vaisių, ir puvėkui galų gale nebus kur dingti – jis kris žemyn ir bus gėdingai sutryptas arba naktį slampinėjančių keturkojų gyvių, arba bus paskleistas vejapjovės peilių pagalba naujoms gyvybėms patręšti.

Gegužės 12 d. istorinė: kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad purvu susitepęs greičiausiai ir pats liberalų liberalas Eligijus. Aišku, jei atidžiau panarsčius pastarųjų bent penkerių metų visokių STT ir FNTT institucijų garsiai pradėtus tyrimus, kurių pradžią nuolat lydėjo „šokiruojantys“ sulaikymai, kratos, skambios antraštės žiniasklaidoje, tai pamatytume, kad dalis jų baigėsi niekuo, dalis nugrimzdo užmarštin ir t.t.

Pabrėžtinai informuodamas, kad nedalyvauju jokioje politinėje veikloje (net miegant nepolitikuoju!), prisipažinsiu, kad Eligijaus kolektyvas atrodė labai simpatiškai. Aišku, iki tobulumo – tiksliau, eilinio tautiečio lūkesčių atitikimo – šiam kolektyvui dar buvo kur stengtis, bet rodėsi, kad tai valstybės mastu kažkokie nauji vėjai, kažkokios naujos srovės, nauji požiūriai. Ir še tau – pats Eligijus kaltinamas galėjęs paimti 100 „štukų“ euro!! Čia jau nesulyginsi su jokiais zuokais, paksais, vainauskais ir pan.

STT šiuo atveju turės padirbėti iš peties, kad 100 proc. įrodytų tokį įtarimą. Žinoma, šitas momentas labai neskaniai žiūrisi vis labiau įsisiūbuojančioje politkampanijoje. Labai neskaniai. Kaip ir daugeliu kitų iki tol vykusių rinkimų kampanijų atvejų – kai su trenksmu viešai į daboklę dviem parom buvo palydėtas  ne vienas įvairaus rango politikas. O paskui, žiūrėk, viskas nutyla, nugrimzta užmarštin... ir galiausiai išsikvepia iki nebaudžiamumo.

Bet ne pats Eligijaus įtarimas ir šis naujas STT vojažas man įdomiausias. Įdomiausia, ir labai sveikintina, kad pamažu tokių reikalų fone bunda mūsų liaudis. Dar tik įsibėgėjant Eligijaus įtarimo žinios skleidimui, feisbukas jau buvo pilnas įvairių prikolų. Virė diskusijos, kas ir kaip paveiks šią ir kitas partijas vis labiau artėjant rinkimams. Feisbukas ūžė ir šiokį tokį tautos vienijimą atliko skelbiant akciją „neik į prekybcentrius tris dienas“. Tai yra labai sveikintina, nors ir čia pasikartosiu – avinų bandos principui ir Avinų – mesijų nurodymų neiti į prekybcentrius neklausiau: mano galva, ne tokie metodai turi būti taikomi kovojant už savo būvį; plius, kaip dar kartą buvo įrodyta, tokia situacija ir turgininkai pasinaudojo (nebūtų lietuvis lietuviui „geriausiu“ priešu J)- riūktelėjo kainas į viršų, net turginės bulvės kainavo daugiau nei maksiminės J).

Seni žmonės sakydavo – nebus šūdo, nebus ir grūdo. Šių aukščiau sugodotų minčių fone, matyt, tie šūdai (politiniai, versliniai ir kt.) taip susmirdėjo, kad iš jų išaugintas grūdas (sąmoningoji tautos dalis) pradėjo daryti judesį. Duok Dieve, kad tas judesys tik stiprėtų ir būtų protingu. Ir duok Dieve kad kuo daugiau ir kuo greičiau į viešumą išlįstų kiti, galbūt dar kažkur inkubaciškai tūnantys šūdai (tokie kaip politikų ir verslo magnatų godumas), ir kad tauta (bent jau mąstančioji jos dalis) kuo greičiau galėtų startuoti naujai gadynei.

Kam ieškoti „vinies“- plaktuku daužant į pliką lentą garsiau skamba

Vieną iš retų dienų šiandien, gegužės 10 d., permečiau akimis rajoninę spaudą. Ir, kaip daugeliu iš peržvelgimo atvejų, iškart didesnį pliusą dėjau skaitomiausiam laikraščiui iš raidės V: dėl daugelio dalykų, bet pagrindinis – šiam laikraščiui vadovauja, įžvalgiškai (nesakau kad visuomet) informaciją apdoroja ir ją pateikia profesionalus žmogus. Ne tik baigęs žurnalistikos mokslus, bet ir šiuo darbu gyvenantis. Kuriam žurnalistika visų pirma – ne pragyvenimo šaltinis, bet tam tikra misija. Kaip pati šios dienos savaitgalyje rašo šio leidinio  redaktorė,- nors ir misija, bet ji neišvengiamai siejasi su kiekvieno (taip pat ir jos) asmeniniu požiūriu, moralinėmis nuostatomis, aplinkos suvokimu ir daugeliu kitų dalykų.

Bet ne dėl ditirambų kažkam čia godoju. Tiesiog šiandien kitame leidinyje įstrigo „analitinė“ publikacija apie kažkokio metalo laužo tempimą į kažkokį sandėliuką. Keletoje publikacijos vietų pabrėžiant, kad į šį leidinį sandėliuko savininkė kreipėsi kaip į paskutinį „teisybės garantavimo šaltinį“. Ir teisybė, pasirodo, „triumfavo“: leidinio dėka „įvykio“ vietoje atsirado ir namą prižiūrinčios įmonės darbuotojai, ir policininkai, ir nuo metalo „tempėjų“ nukentėję verslininkai. Ir žulikai, kaip paaiškėjo, buvo surasti.

Tik niekas už tai neatsakys – nes nebuvo pagrindinio dalyko: pareiškimo policijai, kad įvyko kriminalinio pobūdžio įvykis. Štai šioje vietoje ir galime sustoti, ir prisiminti šį momentą tuomet, kai eilinį kartą šauksime – Lietuvoje viskas blogai. Šio reikalo genezė taip pat aprašyta „analitinėje“ publikacijoje: sandėliuko savininkas (tiksliau, savivaldybės skirto socialinio būsto nuomininkas) šiame bute praktiškai negyvena; į sandėliuką užsuka retai; jau ne pirmą kartą jame niekadėjai pridaro blogybių. Klausimas: kodėl socialinis būstas, įsigytas savivaldybės už valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšas, ilgą laiką būna tuščias? Kodėl tokio būsto nuomininkas tik retai kada užsuka į jo atsakomybėje esantį sandėliuką? Kodėl asmuo, pastebėjęs, jog vyksta negeri dalykai, nepuola iškart informuoti atitinkamų institucijų, o geriausia išeitimi pasirenka laikraštį?

Ir dar daug „kodėl“. Visi „kodėl“ neišvengiamai veda į mūsų, lietuvių, pilietinę sąmonę, kurią arba sustiprina, arba sumenkina žiniasklaida. Leidžianti žmogui bėgti nuo savo pareigų ir atsakomybių, o darbą ir atsakomybes užmetant visiems aplinkui: policijai, aptarnavimo įmonei, valdžiai, kaimynams. Bet tik ne sau. Tokia situacija, kai žiniasklaida tampa primityvaus buitinio reikalo esmių esme, ne tik menkina pačios žiniasklaidos misiją, bet ir primena situaciją, kai plaktuku daužoma į pliką lentą vien tam, kad garsiai skambėtų. Nes „vinis“ – kam ji reikalinga?  

Kadangi darbinėje veikloje tenka kasdien susidurti su socialinio savivaldybės būsto reikalais, su visa atsakomybe teigiu: situacija sudėtinga. Nemaža dalis tokių būtų nuomininkų nelinkę ne tik mokėti už jų gyvenamam butui teikiamas įvairias paslaugas, bet ir tinkamai neprižiūri tokio būsto. Gauto dykai, kaip valstybės žestą sunkesnei nei kitų tautiečių socialiniai būklei pagerinti. Itin baisi situacija rajono periferijoje: yra tokių socialinių butų daugiabučiuose namuose, kuriuose net žiurkei baisu žiemą apsigyventi.

O nuo ko viskas prasideda? Nuo žmogaus neatsakingumo ir jo nesugebėjimo vertinti tai, ką jam duoda aplink esantys. Nuo nepagarbos savo valstybei. Nuo atviro nepasitikėjimo jos institucijomis. Nuo noro savo problemas spręsti kitų rankomis.

Kaip ilgai tai truks? Tol, kol tie, kas turi „plaktuką“, daužys juo į tuščią lentą. Nekaldami „vinies“.

„Nebaidyk bangų!“. Arba kodėl neįmanoma nuraminti plūdės

Ne vienas dešimtmetis praėjo nuo mano piemenystės laikų, bet vienas pasakymas į atmintį įsirėžė visam gyvenimui. „Nebaidyk bangų!“- mėgo kartoti vienas to meto kolegiškų bendraamžių. Tai reiškė, kad žvejojant negalima užmetinėti savo plūdės (su žemiau kabančiu svareliu ir kabliuku) arti jo užmestos plūdės. Piemenystėje, pritrūkus kantrybės kai nekibdavo žuvys, mėgdavome užmetinėti kuo arčiau to, kuriam bent plūdę pakrutindavo.

„Nebaidyk bangų!“ reiškė, kad tokiu pasakymu tas draugas neva užsitikrindavo ramų jo plūdės „vegetavimą“ ramaus vandens telkinio paviršiuje. Jei vandens paviršius dėl vėjo ar vandens tėkmės pats iš savęs nebūdavo ramus, ši problema neiškildavo – bangas galima buvo baidyti be jokių pykčių ir tikimybės „pavogti“ kitam žmogui neva priklausančią ir tuoj, tuoj, žiūrėk, užkibsiančią žuvį.

Šį piemenystės laikų momentą sąmonėje atgaivino gegužės 4-osios trumpas pokalbis su vienu iš rajono vadovų, kuris tiesiogiai kuruoja savivaldybinių uabų veiklą (laimei ar nelaimei, vieno tokių uabų vadovu esu ir aš). Pasirodo, šiam vadovui pora dienų prieš pasiskundė mano vadovaujamos įmonės pavaduotojas (taip, tas pats, su kuriuo teko santykius aiškintis teisme; kuris iš situacijos išjojo ant balto žirgo; kurio dėka daugiau nei metus rajono laikraščiuose vis dar nesibaigia daugeliu atvejų nepagrįsti tiek mano asmens, tiek mano vadovaujamos įmonės veiklos nagrinėjimai), teigdamas, kad aš prieš jį vėl neva naudoju neteisėtus veiksmus ir atleidinėju jį iš užimamų pareigų! Ir kad tokius mano veiksmus jis pradėjo „stabdyti“– konsultavosi su advokatais, ir, jei reikės, duos į teismą bet ką.

Tokie kaltinimai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, ir juos aš kategoriškai paneigiau. Ir paaiškinau – netgi atvirkščiai, pavaduotojui sudarytos tokios buvimo įmonėįe sąlygos, kad jam pavydėtų bet kuris dirbantis žmogus:

1)      Atlyginimo kas mėnesį priskaičiuojama per 1 100 Eur (vadinasi, per metus – beveik 14 000 Eur, dar mokesčiai „sodrai“- su viskuo apie 18 300 Eur);

2)      Nuo grįžimo į pareigas momento kovo 4 d. jis jau dvi savaites nebuvo darbe dėl ligos; mažiausiai keturias dienas nebuvo darbe „dėl asmeninių“ reikalų; išvykimų „pusvalandukui“ ar „valandžiukei“ apskritai neskaičiuoju – kad, gink Dieve, vėl nebūčiau kaltinamas viešumoje susidorojimu!

3)      Jam sudarytos visos sąlygos darbui pagal pareigines instrukcijas, o tiksliau – bet kokia funkcija dar papildomai įsakymu pavedama, išaiškinant viską iki elementariausių smulkmenų;

4)      Rezultatas pagal 3) punktą – na, geriausiu atveju, susikrapštytų kokia 10 darbo dienų tikrai rezultatyvaus ir naudingo darbo. 10 dienų per maždaug 25 nuo grįžimo į pareigas darbo dienas.

5)      Ir, svarbiausia,- jokių veiksmų iš mano pusės apie kokius nors atleidimus iš darbo!

Iki visiškos santykių "idilės" betrūksta vieno - bendravimo "šeimomis". Taigi, reziumuojant,- eilinį kartą atsidūriau durniaus vietoje. Žinoma, iškart grįžęs į darbovietę paklausiau – kame reikalas? „Taip, buvau, kalbėjau su valdžia. Nes čia kai laikraščiai rašė, tai tu mane atleidi iš pareigų. Aš to nedaleisiu, kalbėjau su savo advokatais, tie sakė, jei reikės dar ir Vilnių pajungs“. Bet, sakau, iš kur ištraukėt, gerb. pavaduotojau, tokią nesąmonę? Tai, sako, aš taip supratau iš laikraščių. Bet juk, sakau, jokių veiksmų aš nedarau, jokių įsakymų JUMS nesu įteikęs? Jums sudarytos vienos geriausių sąlygų įmonėje eiti pareigas, nestumdau, nevaikau, leidžiu pačiam pagal sąžinę vykdyti pareiginę instrukciją... Tai, sako, matyt aš ne taip supratau. Tai jūs, direktoriau, nekreipkit dėmesio, aš pasakysiu valdžiai tada, kad čia ne taip viskas.

Beliko patylėti kurį laiką ir pamąstyti: štai kaip iš lempos gimsta problemos, kuriose man ir vėl tenka blogiečio rolė. Net nedarant jokių veiksmų! Praėjus visą teisminį procesą, kurio metu tiek pavaduotojas, tiek jo gynėjai iš profsąjungų ne tik man, bet ir kitiems darbuotojams, liudijusiems teisme ne pavaduotojo naudai, nepagailėjo ne itin malonių žodžių ir apibūdinimų; po šūsnies dažnai vienpusiškų (ypač viename leidinyje) publikacijų rajono spaudoje; po intensyvių „tardymų“ rajono tarybos komitetų posėdžių metu; po vieno iš tarybos narių draudimo netgi šypsotis kalbant šia tema,– galit užmušt, nesiėmiau ir nesiimsiu vienašališkai jokių veiksmų, kas bent kiek galėtų pakenkti (ar bent jau sudarytų sąlygas taip pamanyti) pavaduotojui.

Nežiūrint netgi to, kad įmonei tokios pareigybės išlaikymas itin brangus. Kad per laikotarpį nuo grįžimo į pareigas jau triskart iš manęs primygtinai prašyta skirti išmoką pavaduotojui „už degalus“ (kalba ėjo apie 150 Eur per mėnesį, nors realios sąnaudos galėtų sudaryti ne daugiau kaip 70 Eur)- nežiūrint į tai, kad įmonėje niekam (net kasininkei, kurios atlyginimas yra kone triskart mažesnis nei pavaduotojo, ir ji į darbą kasdien važinėja po 15 km pirmyn – atgal) tokios išlaidos nekompensuojamos. Kad įmonės vadovui pateiktas primygtinis prašymas padengti kažkokios atestacijos, kurią lyg tai ruošiasi gintis pavaduotojas (įmonės apie tokius ketinimus iš anksto neinformavo), išlaidas. Kad išreiškė siūlymų „mažinti“ darbuotojų skaičių, ir geriau „pakelti algas man ir kitiems“. Ir kad iki pensijos (apie dvejus metus) nei pavaduotojo, nei jo atlyginimo dydžio negalima judinti – nes „juk žinai, reikia vidurkio pensijai“.

Tiesiog. Tokia situacija. Kuri ir juokina kitus įmonės darbuotojus. Ir tuo pačiu siutina. Ne tik dėl beviltiškumo priimant sprendimus, bet ir dėl sąžinės, pareigų ir uždarbio santykio. Ačiū jiems visiems už supratingumą ir gebėjimą susitaikyti su esama situacija. Kuri, kaip rodė viešoji aplinka viso šio skandalo (toks vaidmuo buvo suteiktas mano bandymui apginti įmonės interesus ir lėšas), praktiškai nebus išspręsta niekada. Nes aukos vaidmuo šioje situacijoje suteiktas ne įmonei ir visiems jos dirbantiesiems (vienoje pusėje), bet konkrečiam asmeniui (kitoje pusėje).

Ir tada pagalvojau: reikalavimą „nebaidyk bangų!“ galima įgyvendinti tik piemenystėje. Nors ir sakoma, kad piemenys (paaugliai, jaunuoliai) nelinkę paisyti suaugusiųjų pamokymų ar visuomenėje priimtinų taisyklių. Pasirodo, yra priešingai – ir taisyklės, ir savitarpio supratingumas, ir vienas kito paisymas būtent piemenystėje ir įmanomas. Suaugus – teveikia tik su asmenine gerove ir nauda susiję reikalavimai.

Vadinasi, plūdei plūduriuoti ramiame vandenyje nelemta. Taigi – laukiame naujų bangų.

Sraigės filosofija, arba kodėl nenorime būti Vieni

Marijonas pastebėjo keistą kalafioro kainą. Savo pastebėjimą paviešino. Kilo triukšmas per visą Lietuvą, į veiklą pasijungė feisbukinių idėjų generatoriai. Nuvilnijo triukšmas per visą Lietuvą, išaugęs į visaliaudinę akciją „Neisim į prekybos centrus tris dienas!“. O juokingiausias šioje visoje viešumo makalynėje buvo „Maksima“ valdžios poelgis: paskelbė, kad reikalauja šitą „kalafioro“ triukšmą ištirti VSD, tą pačią dieną savo planus atšaukė ir netgi atsiprašė Lietuvos žmonių už tokius ketinimus.

Ką tai rodo? Tai rodo, kad tautos vienybė daug ką gali. Bėda tik tai, kad iš tos feisbukinės vienybės, kurią lengva deklaruoti (į „trijų dienų nepirkimo akciją“ berods registravosi apie 100 tūkst. Tautiečių) sėdint prie kompo (juk tai nieko neįpareigoja – parašyti pritariu, palaikinti galima ir su chebra alų geriant), dažnai nieko apčiuopiamo taip ir neišsivysto... Plius, laikinti feisbuke tai, kas sušaukia didelę lankytojų auditoriją – juk dar ir lygis! Taip mes, lietuviai, šiame laikmetyje mąstome.

Pamenu, kai kažkuriais metais prieš pat Naujus Metus stipriai šoko į viršų degalų kainos. Ir tuomet feisbukas ošė nuo protestų organizavimo, akcijų skelbimo; jose dalyvauti žadėjo šimtai tūkstančių tautiečių. Deja – degalinių boikotui sutartomis dienomis pasiryždavo vienetai...

Beveik esu tikras, kad ir šįkart bus tas pats. Be to, net ir ketinantys realiai dalyvauti akcijoje niekur nedings – maisto turės įsigyti arba prieš akciją, arba po akcijos. Vartojimo kiekių dėl šios akcijos, manau, didžioji dalis jos dalyvių (tikrų ar feisbukinių) tikrai nekeis. Tad kokia bus viso to nauda? Jokia. Plius, dar iki akcijos aukšto lygio komunikacijos, marketingo, teisės specialistus galintys samdyti didžiųjų prekybcentrių savininkai ar vadai sudėlios viską taip, kad protesto dieną tiesiog, tikėtina, net nebus pagrindo protestui: prekybcentriuose jau dabar sparčiai pinga feisbuke išlinksniuotas kalafioras, agurkai, pomidorai ir visa kita.

Man šiame reikale baisiausias mūsų tautiečių pasidavimas bandos jausmui. Periodiškai feisbuke paplatinamas plakatukas su neva ES šalių parlamentarų atlyginimų dydžiu ir jo santykiu su Minimalia mėnesio alga. Skelbiama, kad būktai lietuviškas seimūnas gauna net 28,9 Minimalių mėnesio algų dydžio atlyginimą! Po šiuo postu visi iškart šoka komentuoti – kokie siurbėlės tie mūsų seimūnai... deja, kad ir kaip skaičiuoju, kad ir kiek neapykantos seimūnui pabandau savy sukurti, negaunu daugiau kaip 10 Minimalių algų, ir viskas... Čia netgi įskaičius jiems mokamas išmokas kanceliarijai ir kt.

Tiek seimūnų algų „nagrinėjimas“, tiek šis protestas prieš didžiuosius prekybcentrius - tai toks feisbuko avinų bandos ėjimas nežinia kur. Per daug nesigilinant, neieškant kitų galimo poveikio magnatams būdų. Tiesiog – avinas vedlys sustaugė „blogai! Valdžiažmogiai blogi! Visi vagiai!“, ir puola avelių banda iš paskos. Kaip ir daugeliu kitų atvejų – mūsuose tiek gajus susiformavęs stereotipas, kad viskas yra blogai (svarbiausia pabrėžti – MAN blogai: nors kitą kartą, kas ten žino – tiesiog šaukiama į taktą visai bandai, net jei ir nebūna blogai?), kad bet kada pasiryžę dalyvauti bet kokioje feisbukinėje protesto akcijoje!

Šiame kalafioro reikale išvis kažkoks nonsensas. Pavyzdžiui, rašoma, kad „Sodros“ biudžeto deficitas 2016 metais turėtų siekti net 95,494 mln. Eurų!- tyla, jokių protestų; valstybės skola 2015 metų pabaigoje buvo 16,67 mlrd. Eur, o jos aptarnavimas per metus kainavo dar 1,2 mlrd. Eur- tyla!; kaime bobytė, turinti keletą karvių ir (iš būtinybės prisidurti prie nedidelės pensijos) savo rankomis dukart per dieną melžia ją, išlaiko, o primelžtas kibiras pieno kainuoja geriausiu atveju 1,5 Eur! Kai tuo tarpu cigarečių pakelis (nuodas!) kainuoja ne mažiau 2,5 Eur!

Avinų bandos ėjimas tik dėl paties ėjimo – dar baisiau nei valdžiažmogių neteisingi sprendimai ar kažkokio balto kopūstėlio kainos „kankanas“. Ar ne ta pati avinų banda plojo katutėmis, kai prieš gerą dešimtmetį miestų centruose pradėjo dygti didieji prekybcentriai: „Jetau, kaip gerai – viskas vienoje vietoje!“; „Jetau, kaip gerai – nereiks belstis kažkur, viskas šalia namų!“, ir t.t., ir pan. Centrų pridygo, aplink „mirė“ smulkieji verslai (ypač provincijos miestuose ir miesteliuose)... žlugusių smulkių verslų savininkai (dažnai tai būdavo šeimos pagrindu) krito depresijon, dalis jų atsisakė meilės savo šaliai ir pachalina užsieniuose... tiesa, didieji deklaruoja, kiek jie sukuria darbo vietų ir pan... kiek jie sumoka įvairių mokesčių....

Deja, mokesčius jie sumoka dėl to, kad juos į prekybcentrius sunešame mes, pirkėjai; kad (čia tik dėl keisto lietuviško mentaliteto savybių – leisti iš savęs tyčiotis be galo be krašto) tų mokesčių kiekį „auginti“ stambiam verslui padeda nors ir dejuojantys, bet toliau plušantys už tiek „kiek duoda“ stambių prekybcentrių eiliniai darbuotojai.

Mūsų valstybėje – nenusakoma galybė žymiai ryškesnių bėdų, nei kalafioro kaina. Bėda tai, kad lietuviai jau per gerai gyvena, jie darosi vis labiau tingūs, išlepę... kad nebūtų visiškai nupušę, pakovoja feisbuke vedini kokio nors vis atsirandančio „Avino – mesijaus“... ir tiek žinių. Daugybę kartų, stovint prie kasos prekybcentryje, teko matyti ir girdėti pasipūtusio pirkėjo puolamą kasininkę. Tokių dalykų esame matę ir girdėję daugelis. Kas, pridėjęs ranką prie dūšios, pasakytų – aš tokiu atveju sugėdinu pasipūtėlį! Ko gero, nė vienas. Aš taip pat. Nes nuo pat gimimo mus mokė – duok durniui kelią...

Ir išmokė. Išmokė nematyti liūdno, fiziškai (stambiojo verslininko) ir dvasiškai (stambiojo verslininko bei klientų, kurie kažkodėl „visada teisūs!“) nustekentų prekybcentrių kasininkų veidų... neišmokė jiems visuomet nusišypsoti, nekeikti jų už tai, kad prekybcentryje „kainos nežmoniškos!“, kad iš šešių kasų dirba tik dvi (į kitas sėstis tiesiog nėra kam – atsiranda kartais suvokiančių, kad vergauti 21 amžiuje nėra pati geriausia išeitis); ir t.t. ar kada nors feisbuko „Avinai – mesijai“ surengė akciją „Tris dienas dovanok kasininkei šypseną!“; ar surengė akciją „Tris dienas nepirk prekybcentryje – paremk smulkų vietinį verslininką!“. Negirdėjau.

Šių laikų žmonių „tobulėjimas“ pamažu ima suktis prieš juos pačius. Pastebėjau, kad net beždžionės zoologijos soduose, kai žiūri į jas, žiūri į mus, žmones, su tokia sarkastiška šypsena, tarsi sakytų: kokie jūs esat durniai, ŽMONĖS! J Beždžionė, net uždaryta riboto dydžio zoologijos sodo narve, sugeba diktuoti savo sąlygas jas prižiūrintiems žmonėms. Sugeba mėgautis jai suteiktomis gyvenimo sąlygomis. Mes, deja, to vis labiau nesugebame padaryti: arba mes turime ką nors dusinti, arba turime būti dusinami patys. Tiesiog tokia mūsų prigimtis.

Mano galva, pati rezultatyviausia akcija - kai jos tiesiog nedarai, o imi, ir padarai vienas taip, kaip manai esant teisinga. Ir viskas! Vienas neini apsipirkt į prekybcentrį; vienas kiekvieną kartą padėkoji kasininkei, kad tave aptarnavo;  vienas perki pieną (jei mėgsti) ne iš prekybcentrio, o iš kaimo bobutės, sumokėdamas jai tiek, kiek sumoki už „pienvandenį“ prekybcentryje; vienas pačiam priimtiną dieną nueini, ir sutvarkai 100 metrų Siesarties pakrantės. Ir t.t., ir t.p.

Net ir Dievą tikėti geriausia pradėti vienam. Tame pačiame feisbuke po šv. Velykų didžiojo penktadienio buvo išplatintos Šakiuose vykusių bažnytinių atlaidų nuotraukos. Nė vienoje jų neradau besišypsančio, Dievo meilę savo šypsena ir linksmumu deklaruojančio atlaidų dalyvio veido. Iš bėdos tikinčių veidų išraiškoms būtų galima pritempti „susirūpinusio“ apibūdinimą. Tačiau, ko gero, neklysčiau sakydamas, kad šių žmonių veiduose yra ir nusivylimo, ir pykčio, ir nepasitenkinimo. O daugiausia, ko gero, baimės. Baimės dėl to, kad nuolat – nuo šeimos iki visuomeninės veiklos – tenka būti kažkokioje bandoje, vedamam „Avinų – mesijų“. Nes šiais laikais būti individualybe, turinčia savo nuomonę, pažiūras yra ne tik ne madinga, bet ir labai pavojinga.

Būti Vienam, daryti Vienam, tikėti Vienam – tai nereiškia, kad nereikia paisyti visuomenės bendrinių pažiūrų, priimtų veiklos ir elgesio normų. Pradėjęs vienas, net nepajunti, kaip šalimais atsiduria daugybė bendraminčių. Kuriems nereikalingos jokios akcijos ir tuo labiau „Avinai – mesijai“. Tiesiog – randasi vienybė ir bendri požiūriai. O iš to randasi ir rezultatai. Tai tarsi savotiška sraigės filosofija: šis keistas gyvis mums kažkodėl atrodo nemaloniu šliužu, tačiau tuo pačiu – ir kelia pasigėrėjimą: dėl savo ypatingo gebėjimo „sulipdyti“ gražų kiautą, užkopti į aukščiausią medį, ir „skirti“ save ne tik žmonių maistui, bet ir vaistui! Žinoma, šį gyvį nuolat lydi didelis pavojus – būti sutraiškytam. Bet apie tai šis gyvis negalvoja – jis tiesiog atlieka savo misiją gyvojoje gamtoje.

Tad ką vertėtų geriau rinktis vietoje feisbuke deklaruojamų (jaučiu, pasmerktų nesėkmei) akcijų „neiti į prekybcentrį“ ir kt.? Pirmiausia vertėtų imtis auklėti save: „nuvesti“ save į kiekvienus rinkimus; balsuoti juose tik išnagrinėjus kiekvieną potencialų tau patinkantį kandidatą; išsiskirti iš bandos prekybcentryje ir ne tik padėkoti tave aptarnavusiai kasininkei, bet ir sugėdinti bent vieną, kuris jaučiasi esąs aukščiau už kitus; išmesti iš savo mąstymo sąvokas „duok durniui kelią!“ ir „klientas visada teisus!“; nedalyvauti visokiose pseudo tvarkymosi akcijose „darom!“ ir pan., kur dažniausiai tampi tik fonu priešrinkiminėje kokio kandidato nuotraukoje; vis dažiau prisiminti – ne marsiečiai mums atskraidina valdžią ir bėdas.

Svarbiausia, kad iš lietuvio sąmonės (ypač provincijoje) kuo greičiau dingtų jau prigimtiniu tapęs įprotis - niekinti šalia esantį, ypač tą, kuris juda, kruta, savo rankomis ir kojomis kuria sau pragyvenimo šaltinį. Mes kažkodėl „žinom“, kad bet kas, kas kaimynystėje sukuria kažką, kas sudaro sąlygas jam užsidirbti pragyvenimui,- yra mūsų konkurentas. Arba –vargeta. Nes „nevarto“ milijonų. Mes plojam katučių, kai kur nors netoli  mūsų magnatas pagriochina miesto centre krautuvę, kur parduoda viską - nuo šikpopieriaus iki saldainių. O vėliau šaukiam visa gerkle feisbuke: „Valdžia kalta! Vagiai visi!“.

Būti Vienu nėra lengva. Dar vienas mūsų tautos blogas įprotis - jei kažkas mėgina dėstyti savo kitokias mintis, jam iškart metama: tai gal į Seimą ruošiesi? Bet koks kitoniškumas, bet koks bandymas išsakyt kitokią poziciją, kitokias nei kad kasdienė būtis mintis, sutapatinama su politikavimu. Ir iškart toks kitamintis tampa bandos priešu. Nors kai pagalvoji -  kitoniškumą iš dalies ir galima laikyti politikavimu: apskritai visų mūsų asmeninis gyvenimas yra savotiška politika, siekis, kad mūsų vidinis EGO uždominuotų kitų atžvilgiu. Bet tai neturi būti traktuojama kaip blogis.

Kaip ir pats Seimas ar bet kuri kita valdžios institucija negali būti traktuojama kaip prigimtinis blogis - blogį jame sukuria ten patenkantys. O kodėl ten patenka tokie, kurie kuria blogį,- vėl, tai yra eilinių žmonių valioje. Lengviausia yra nusiplauti rankas, pasakius - o tai kad nėr už ką balsuoti... tai ir neinu į rinkimus. O kai tokia situacija, ji tiems užmigusiems ant laurų ir gerokai atitolusiems nuo realybes valdžiažmogiams tik priduoda daugiau jėgų: matydami, kokia visuomenės dalis eina balsuoti, jie kryptingai į ją orientuoja savo rinkimų kampanijas; kiti piliečiai, kurie galbūt mąsto galintys dalyvauti valdyme, tiesiog nekandidatuoja, nes taip pat žino - balsuos tik tokia ir ne kitokia visuomenės dalis, ir vertins ji tai, ką jai pateiks ant lėkštutės tie patys esami valdžiažmogiai.

Savotiška pasaka be galo. Bet - tereikia kur nors kokios nors kritines situacijos - kad ir dėl kalafijoro,- ir masė visuomenės pajuda. Deja,- puikiai išmanydami visuomenės poreikius, blogieji valdžiažmogiai iškart įjungia tautos durninimo mygtukus, ir vėl galutiniame rezultate laimi. Nes tauta - kaip avinų banda, ji greitai pasiduoda vienadieniams procesams, bet nesiima reikalo spręsti iš esmės.

Nes lietuviui sunku būti Vienam. Jam reikia bandos ir bandoje galiojančių taisyklių ir nežinia iš kur atsiradusių niekuo neparemtų stereotipų. Šitą suvokti ypač sunku, kai žinai, jog apie 70 proc. šalies abiturientų kasmet įstoja mokytis į universitetus. Reiškia, tauta, ypač jaunoji jos karta, yra stipriai išsilavinusi! Tai kodėl ji tesugeba tik suorganizuoti feisbukinę akciją „neik į prekybcentrį tris dienas“?

Nes jiems nepatogi sraigės filosofija: nesinori būti šlykščiu, vienišu, pasmerktu būti sutraiškytam ar, geriausiu atveju,- būti suvalgytam kaip delikatesas (vynuoginių sraigių likimas)! Žymiai saugiau avinų bandoje.